Išnykti…

gegužės 16, 2008

Atsiradau Frankfurto oro uoste, kuris šiaip atrodė kaip trijų aukštų prekybos centras su kavinėm ir restoranais (trečiam aukšte buvo Pomodoro picerija į kurią po to nuėjau).

Nežinojau ką daryti, neturėjau tikslaus plano kur toliau keliauti. Gal buvau pavėlavęs į savo skrydį, nežinau.

Tiesiog norėjau dingti, išnykti. Nusprendžiau nieko nedaryti, o tik pasilikti Frankfurte. “Po kelių dienų galbūt užeis noras grįžti namo, tokiu atveju ir grįšiu.” - pamaniau. “Niekas nežinos kur aš, nežinos kas man nutiko, nežinos ar aš išvis dar gyvas - nuostabu…”

Katinas?

gegužės 12, 2008

Gulėjau ant nugaros ir pajutau, jog kažkas pasilenkęs prie pat mano veido. Galbūt jis apžiūrinėja mane iš arti… Begalo bijojau, bijojau net atsimerkti, nes pamatyčiau koks tai siaubingas, nežemiškas padaras. Buvau sukaustytas siaubo! Supratau, kad negaliu pajudinti ir savo kūno ataugų (kaip kad rankos, pavyzdžiui). Kažkas šnopuoja į tavo veidą kol tu guli bejėgis… Ar gali būti baisiau?! :(

Staiga į galvą šovė mintis, kad tai kaimynų katinas laipioja aplink mano galvą! Be abejo, kaip kitaip… Nusiraminau. Net jaučiau jo kailį, besiliečiantį prie veido.

Kaip mat grįžo kūno valdymas. Žinoma kambary buvau visiškai vienas. Tuo metu sau prisiekinėjau, kad miego paralyžius visiškai nemielas dalykas ir kad daugiau niekada nenoriu to patirti. Heh, visgi dabar vėl manau, ka tai buvo įdomus, sort of, nuotykis.

Galai nesueina

gegužės 4, 2008

Buvau prie Bernardinų bažnyčios, kai skambinau į VK darbovietę. Mat man žūtbūt reikėjo su juo susisiekti. Kiek sutrikau, kai atsiliepė mano tetos balsas, bet nieko nesakydamas tęsiau pokalbį įprastai. Teiravausi ar ten nėra VK - apibūdinau jo išvaizdą, amžių… Tačiau ji man pasakė, jog tokio žmogaus ten išvis nėra mačiusi - jis ten tikrai nedirba.
- Jis man melavo? - susimąsčiau pats sau.
Galiausiai paklausiau:
- Ir išvis, kas čia per įstaiga, gal galit pasakyt?
- Armija.

Blogiu persunktas namas

balandžio 19, 2008

Prie ežero kitam krante buvo keistas namas. Naktis, tamsu, o aplink šiaip miškai… Mergaitė, mano dėdės dukra, sustingo ir pamatė tikrąjį siaubą. Namas liepsnojo. Juodas, blogio prisunktas namas kitam krante. Ji negalėjo pajudėti. Tokie ‘išpuoliai’ kartojosi kas kažkiek laiko. Kaip kad Žiedų Valdove - atsiduri lyg kitoj dimensijoj ir negali nieko padaryti.

Galiausiai skrisdama ji pasileido ir krito ant žemės. Tai vienintelis būdas pabusti iš košmaro. Atsibudau, bet negalėjau pajudėti. Pakėliau ranką, bet negalėjau jos matyti! Pats sau mintyse surikau - ‘bet tai juk buvo tik košmaras, tai negali būti tikra‘. Jau beveik panikuodamas, susikaupiau ir pradėjau nuo pirštų galų… Nieko tokio, miego paralyžius nebuvo stiprus ir išsivadavau kaip mat.

Painiava or what

balandžio 19, 2008

Prie ežero susiruošėm paplaukiot su VK.
- Velnias, kad tik nepasitaikytų vandens žolių kur nors prie paviršiaus, - pasiskundžiau nuogastaudamas.
Mano nuostabai žolių niekur nebuvo. Dviese ar tryse perplaukėm į kitą krantą, kur stovėjo keletas pažįstamų.

<…>

VK dingo. Pradėjau skambinėti telefonu bandydamas išsiaiškinti kas nutiko. Prisiskambinau pačiam jam. Bet telefonu kalbėjau su tuo VK, kurį pažinau prieš penkis metus, o ne dabartiniu geru draugu VK. Iš jo pusės supratau, jog jis mano, kad mes nepalaikom jokio ryšio ir dabar aš netikėtai bei visai be ryšio paskambinau. O juolab jis nebuvo su manim prie jokio ežero!

Manydamas, kad tai kažkoks negeras pokštas, paskambinau Simai.
- Gal ji žinos ką nors… - pamaniau sau.
Ji pasakė man, jog VK dabar kažkur visai kitur ir tikrai negalėjo būti su manimi prie ežero. Nesuvokdamas kas vyksta, prisiprašiau jos, kad susitiktume.

Ežeras

Susitikom su ja ten pat prie ežero, prie pirmojo kranto iš kurio prieš tai plaukiau į kitą pusę. Bekalbėdamas su ja, suvokiau, jog ten buvo visai ne VK. O ir tie žmonės kitoj ežero pusėj dabar man atrodė, jog buvo visai kiti. Žodžiu, visi prisiminimai persimainė, žmonės prisiminimuose pasikeitė į kitus.

- Matyt viską susapnavau. Taip, veikiausiai tai tebuvo šio ryto sapnas…
Sima pritarė.

Sapnuotojai

balandžio 6, 2008

Žmogus vidutiniškai miegui per parą skiria 7 valandas (statistiniai skaičiukai). Tai 29,1 procentai paros - beveik trečdalis žmogaus gyvenimo!

Kodėl taip maža žmonių, besidominčių sapnavimu? Kai valgai, renkiesi ką valgyti, domiesi iš ko sudarytas tavo maistas; kai stoji į universitetą - kruopščiai ir apmąstytai pasirenki specialybę, nes tai bus tavo gyvenimo dalis; kai ieškai naujo automobilio, svarstai kokį išsirinkti, nes tai bus transporto priemonė, kurioje praleisi nemažai laiko. Tad kodėl taip mažai dėmesio skiriama sapnams? Juk tai dar didesnė gyvenimo dalis, nei kiti menkniekiai (trečdalis gyvenimo, I tell you, trečdalis!). Žmonės, atrodo, išvis pamiršo apie tokį reiškinį kaip sapnai, o dar geriau - kiti mano, jog išvis nesapnuoja. Niekas apie tai nekalba, nes mat tai būtų kvaila…

Jei šitoje vakarų visuomenėje vaikai nuo mažens būtų supažindinami su sapnų pasauliu (tėvų iniciatyva, viešojo švietimo sistemų dėka), galiu lažintis sąmoningas sapnavimas būtų matomas kaip natūralus, įgimtas žmogaus gebėjimas, taip pat kaip kalbėjimas ar vaikščiojimas. Bet ką aš čia… ‘kas būtų, jeigu būtų’. Paistalai.

Tai kodėl gi žmonės nesidomi sapnais?

  • Tariamai išvis nesapnuoja
  • Neturi laiko - naktis yra tam, kad išsimiegoti prieš darbo dieną…
  • Niekas prideramai nepristatė sapnų pasaulio ir nesupažindino su galimybėmis, dėl to ’sapnas’ - tik bevertis, nieko nereiškiantis žodis

Kad ir kokias priežastis bandyčiau sumąstyti, į galvą lenda tik viena mintis - materializmas. Nesuvokimas, jog be materialių dalykų yra kažkas daugiau.

They say dreaming is dead - no one does it anymore…

Šaltinis

balandžio 4, 2008

“If you lived in a world where there was only Knowing, the only logical step to take is forgetting and after that, remembering. Repeat, ad infinum.”

Kosminio amžiaus pradžia

kovo 20, 2008

Sunkvežimio priekaba buvo it tunelis, kurio gale retkarčiais sumirkčiodavo raudona šviesa. Turėjau nuojautą, kad jei ten eisiu, prasidės košmaras ir visokie kokie siaubingi sapnų pasaulio dalykai. O tada dingtelėjo ir mintis, kad esu sapne. Pats samoningas sapnas buvo labai sąmoningas, bet ne itin ryškus.

Truputi pamastęs apsisukau į kitą pusę ir pradėjau skristi. Užmetęs akį atgal į tą sunkvežimį-tunelį pamačiau gatvėj automobilius - iškart pagalvojau, jog visa tai valdo mano pasąmonė (pvz. kaip juda automobiliai) ir nereikia leisti jai per daug įsigaleti, tad staigiai nusisukau.

Pasiekiau nemažą greitį pažemiui ir tada šoviau į viršų, kur tarp kitko buvo nemažai debesų. Kilau labai greitai ir vietoj to, kad stengčiausi skristi, tiesiog galvojau apie skridimą. Viskas, kas buvo ant žemės, nutolo. Pažiūrėjau į viršų ir sau demonstratyviai ‘pamaniau’, jog už debesų turėčiau pasiekti išorinius Žemės atmosferos sluoksnius, iš kur matytųsi žvaigždės, saulė ir kitos atviro kosmoso ‘detalės’. Vis dar beskrisdamas aukštyn pradėjau suktis aplink ir iš vienos debesų sankaupos susiformavo mėnulis. Taip pat netrukus ir visas kitas kosmoso vaizdas.

Dabar jau buvau Žemės orbitoj. Truputi pasiirsčiau lyg būdamas vandeny, jaučiau jog nėra gravitacijos. Na, šiaip būtų reikėję kokių nors variklių ant kupros, kad judėt, bet man buvo gerai ir irstytis rankomis, ką jau padarysi… Apžiūrėjau vaizdą - saulė neitin ryškiai švietė ir buvo labai maža, užtat Žemė buvo įspūdinga.

Bandžiau įskristi milžinišku greičiu į Žemės atmosferą ir įspūdingai užsiliepsnoti (lyg kosminė šiukšlė), tačiau kai aplėkiau gaublį kelis kartus, pagalvojau, kad žymiai įdomiau būtų tą patį padaryt Mėnulyje, o vėliau be abejo ir atsistoti ant jo paviršiaus. Bet kad Mėnulis neturi atmosferos… nešovė tokia mintis, ne. Nespėjau daugiau nieko nuveikti - prabudau.

Epinis sapnas

kovo 16, 2008

Pilies gatvės apačioj, ten netoli Katedros, pažįstama mergina kalbėjo telefonu. Sakė kažką apie mane, sakė kažkokius dalykus kurie mane privertė iš jos reikalauti atsakymo ir paaiškinimo. Kai geruoju nepavyko, bandžiau paimti iš jos telefoną. Ji piktai šypsodamasi pradėjo šaukti ir du pašaliniai vyrukai prisistatė, neva norį ją “apginti”. Paaiškinau, kad ji man neleidžia pažiūrėt su kuo kalbėjo telefonu.
- Tai ko iškart nesakei? - draugiškai tarė vienas, lyg jausdamas pareigą padėti kitam vyrui (man).
Atėmiau iš jos telefoną ir pažiūrėjau skambučių sąrašą. Paskutinis įrašas buvo neaiškus numeris be vardo. Pamaniau “gal skambinta iš taksofono”. Pabandžiau paskambinti atgal tuo numeriu.

Tada sekė šiurpus pokalbis. Tas balsas žinojo daug ką, viską, viską apie mane. Turbūt dalelė mistikos iš David Lynch filmų Mulholland Drive bei Lost Highway. Nebenorėjau kalbėti. Balsas buvo lūžinėjantis, visą laiką kintantis, bauginantis… Galiausiai aš nutraukiau pokalbį, nes buvo labai nemalonu. Nieko nesužinojau.

Vėliau ta mergina tapo Kindje ir nors galėjau apsisukti ir sau nueiti kita linkme, nuėjau kartu su jais (ji ir dar kažkokie tipai, jos draugai). Jie ėjo į naktinį klubą Pilies gatvės viršuj. Žinojau, kad čia nerasiu nieko gero, bet vistiek nusekiau paskui juos…

Nulipau žemyn laiptais į nightclub’ą ir prie manęs netrukus prisistatė forsiškai atrodantis tipelis:
- Čia jis, - rodydamas į mane pasakė toliau sėdinčiam vyrui.
Priėjau prie to vyro. Jis buvo vienas iš tokių kai negali nuspėti kas jis toks, neturi supratimo kuo jis užsiima, nežinai ar turėtum jo bijoti, ar jis taps geru tavo draugu. Šalia jo prie to pačio apvalaus staliuko sėdėjo jo “vyrukai”, apsauginiai.
- Man tave iškart nužudyt? - išrėžė.
Kiti žmonės, sėdintys prie savo staliukų, sukluso. Atrodė, lyg visi išgirdo pastarąją frazę ir dabar stebėjo situaciją.
Man buvo liepta klauptis ant keturių (rankų ir kelių). Atsiklaupiau. Tada užmečiau akį į scenarijų ir pamačiau tokias ištraukėles: “pastato koją ant mano veido 6″, “pastato koją ant mano veido 7″ ir t.t.

- Įklimpau kaip reikiant, - pamaniau vis dar negalėdamas patikėti kas vyksta. Iš tiesų buvau taip apstulbęs, kad turėjau jausmą, jog visa tai netikra. - Tai negali būti tikra! - pamaniau. - Absurdiška, aš niekad nepatekčiau į tokią situaciją.
Košmariška baimė sumaišyta su nuostaba sužadino mano sąmonę. Tai lyg automatinis prevencinis mechanizmas - kai siaubas sapne tampa per didelis, kad jį pakelčiau, įsijungia sąmonė! Dalimi savęs supratau, jog tai netikra. Nesuvokiau, jog sapnuoju, bet turėjau nuovoką, kad bet kada galiu dingti iš šito košmaro. Tai begalo nuramino ir košmaro jausmas sort of išnyko.

Tuomet atsirado į faraonę panaši moteris ir tiesiog sunaikino juos, vieną po kito, tačiau gelbėjo ne mane, tai buvo jos asmeniniai reikalai ir “skolos”. Išreiškiau jai pagarbą atsiprašydamas ir ji pasakė, jog viskas nebebus taip, kaip buvo. Išties - nebebuvo laiptų, nebebuvo prašmatnių nightclub’o durų. Išlindau pro siaurą šachtos plyšį viršuje padedamas vieno jos vergo.

Nors vis dar buvau ten, kur turėtų būti Pilies gatvė, bet civilizacijos lauke nebebuvo nė kvapo, žmonės buvo laukiniai, pastatų nebebuvo… Visur tik kalvos, padengtos pageltusia žole. Mane apėmė toks apmaudas, toks liūdesys… Nepaisant to, jog žmonės vaikščiojo šen bei ten, bet vėl buvau vienut vienutėlis nežinia kokiu laiku, ar akmens amžiuje, ar tolimoje ateityje, o jie buvo laukiniai, niekada negirdėję apie civilizaciją. Buvau vienintelis, žinantis apie savo laiką, kuriame anksčiau buvau, apie didingą žmonių civilizaciją, apie pasiekimus. Buvau visiškai sugniuždytas, nežinojau ko griebtis, ką daryti…

Shared dream. Bandymas #2

kovo 15, 2008

Buvo gan tamsi diena. Daugiaaukščiai aplink, kiemai ir tipinė žemė po kojom - nutriušusi žolė ir kur ne kur suskaldytos, nežinia kelių amžių senumo šaligatvio plytelės. Standartinis vilnietiškas vaizdas, nepaisant to, kad buvau visai ne Vilniuj.

Tą pačią akimirką kai nulipau nuo motociklo ar dviračio galinės sėdynės, supratau jog sapnuoju. Atrodė taip akivaizdu, kad tai sapnas! Kaip galėjo anksčiau neateiti į galvą…

Šiek tiek paskraidęs (su motociklu ir be), užsigeidžiau patekti į kieno nors sapną. Gaila, kad dabar viską atsimenu ganėtinai neryškiai ir negalėčiau sudėlioti įvykių iš eilės. Anyway, dėjau didžiules pastangas bandydamas surasti savo “sąmoningo sapnavimo praktikos kolegą”. Kaip? Kai ką nors labai nori padaryti sąmoningam sapne, juk stengiesi mintimis. Tiesiog labai labai norėjau patekti į jo sapną. Kai nepavyko, pabandžiau tą patį su dar keletu pažįstamų žmonių. Nieko. Ir tada įsitikinau, kad ten kur miega mano kūnas - dabar rytas ir žmonės jau nebemiega, išskyrus mane (taip pat turėkim omeny 2 valandų laiko zonos skirtumą ne mano naudai).

Visgi kažkuriuo metu atsirado kažkoks žmogus. Panašus į mano pažįstamą, kurio nemačiau keletą amžių… Turbūt dabar net nebeatpažinčiau jo. Mano sapno aplinka vis dar buvo ta pati, bet gal “kolektyvinis sapnavimas” taip ir veikia? Tavo pasąmonė aplink tave kuria aplinką, tuo tarpu kitas žmogus turi savo aplinką, ne visai identišką tavajai. Nežinau. Aš pradėjau jam šaukti “čia sapnas, čia sapnas”. Jis žinojo apie mane, matė mane, bet neatsakė nei žodžiais, nei mintimis… Kažkur (ar nuo kažko) bėgo. Viskas neilgai truko ir tuomet jis išnyko, tolygiai nublankdamas…

Sekantis »