Žalio Tarakono blogas

Matematika
Tikėjausi: 70-80%; Gavau: 80%;
Balsuota: kad surinksiu [70-80) – 10/31; kad surinksiu [80-90) – 3/31.

Lietuvių kalba (gimtoji)
Tikėjausi: 80-90%; Gavau: 84%;
Balsuota: kad surinksiu [80-90) – 10/34.

Anglų kalba
Tikėjausi: 70-80%; Gavau: 79%;
Balsuota: kad surinksiu [70-80) – 6/29.

Istorija
Tikėjausi: 60-70%; Gavau: 60%;
Balsuota: kad surinksiu [50-60) – 1/30; kad surinksiu [60-70) – 6/30.

Kažkiek nusivylęs esu. Iš principo tai pusė velnio rezultatai, bet iš nei vieno nesurinkau 90+… Teoriškai man turėtų pakakt tokių rezultatų, kad įstočiau į valstybės finansuojamą vietą VU Psichologijoj. Jei per stebuklą taip nutiktų, tai po metų ar dviejų gal jau džiaugčiaus Subaru! Svajuko dramblionės, bet žmogui svajoti reikia. Vis vien liūdna. 5#=138#.

LRytas svetainėj pasirodė straipsnis su video reportažu apie tai, kaip Obama vienu smūgiu (!!!) užmušė (!!!) musę. Komentatoriai pikti, kad tokį šūdą deda… Nu bet gi jomajo, reikia gi ir pralinksmėt kartais. Man pavyzdžiui labai praskaidrino nuotaiką, nes skaityti, kad mutavo kiaulių gripas, kad Bubilius Kybys, kad Lietuvoj įvyko dar kelios avarijos ir panašiai, yra liūdna ir varo į neviltį. O štai čia atbėgo Obama ir vienu smūgiu (!!!) užmušė (!!!) musę! O vdrug ta musė buvo rusų šnipų pasiųstas robotas (!!!). Užkniso mane paniūrę lietuviai. 0#=133#.

20 žmonių, 4 automobiliai, viskas labai gerai. Smagiai nuvažiavom iki vietos. Honda pastebimai sunkiau vežė visą papildomą svorį – žiaurus nevalingitas. Labiausiai patiko atsilikt nuo visų ir tada spaust iki dugno per linksmuosius kalnelius. Kai atvažiavom, ne aš vienas nustebau erdvės dydžiu – teritorija milžiniška!

Viršuj buvo stalo tenisas ir minibiliardas! Kadangi oras buvo nekoks, tai dažnais atvejais šios pramogos išgelbėjo nuo nuobodulio. Žinoma, visą laiką ten nebuvau, nuo pat pietų laiką leidau pavėsinėje – tai Alias, tai šiaip… Labiausiai įsiminė kai išgėriau truputį degtinės ir po poros sekundžių pamačiau bėgančią rudą karvę. Maniau, kad vaidenasi. Pasirodo, kad ne! Kur ji po to dingo, tai taip ir nesužinojau. Pažaidėm raudoną Alias dar, padiskutavom…

Ryte visi buvo apsnūdę. Ramu, tylu. Baisiausia buvo, kai neradau striukės, kurioje ir automobilio raktai, ir iPodas. Nu po visą kambarį ieškojom, bet nieko neradom. Aišku, buvo sunku ieškot, kadangi dar buvo miegančių ir negalėjom jų judint. Bet vėliau striukė atsirado…

Labai nuvargino važiavimas atgal – lietus pylė, o kely buvo daug asilų. Bet kelionė neprailgo, nes gi važiavom su Kosuliu! Prisijuokėm, prisijuokavom.

Ir vis vien užplūsta liūdnos nuotaikos, kad tokių akimirkų daugiau nebebus… 7#=133#.

Vakar buvau puskės name už Vilniaus – šašlų, visko buvo. Pailsėjau nuo miesto šurmulio, pabuvau ir su giminaaaičiais. Sūnėnas aišku sugebėjo pralinksmint ir prajuokint. Ypač įstrigo frazė ‘dūmai kvepia dūmais’. Pažaidėm dar monopolį, kuris buvo visiškai sukomercintas. Visos vietos iš Lietuvos, bet pvz telekomunikacijų laukeliuose buvo Omnitel ir Omni Connect. Taip pat Alfa.lt ir TV3 reklamos netrūko… O monopolinių pinigų išvis nėra – ‘banko kortelės’, kurias reikia grūst į aparačiuką, kuris tuos virtualius pinigus nuskaito arba prideda. Vienu žodžiu… Pf. Man oldschoolinis jaukesnis. O dabar tai aš sėdžiu sau balkone atsipūtęs ir man niekas nerūpi – gi atostogos. Labai smagu stebėt viską – virš akropolės kaupiasi pikti tamsūs debesai, žalia audinė prie mano namų važinėjo šaligatviu, o pana su dviračiu nemoka pedaluoti – pedalus myyynko, o ne suka. O štai dabar lėktuvas išniro iš vieno labai tamsaus debesies ir skrenda į audros centrą… Košmaras. Fabuose gražiai žaibuoja, o prie namų vėjas kelia sumaištį. 6#=126#.

Jau tie kaimynai, jomajo… Visokių būna – draugiškų, piktų, gražių ir baisių. O pas mane pilna visokių visokiausių. Štai pavyzdžiui vienas vaikis, gyvenantis tame pačiame aukšte, kaip aš… Jis visada demonstratyviai į mane žiūri lifte – pakėlęs galvą ir didelėmis akimis. Atrodo ramus, geras… Vėliau sužinojau, kad pasiutęs – kažką pridirbo mokykloj, jį įskundė, o kitą dieną skundikas gavo į kaulus. Mažas jis dar, pradinėse klasėse turbūt, todėl tai nebuvo rimtos muštynės – tik nuoširdų juoką sukeliančios. Bet yra ir negerų kaimynų… ‘Fu fu’ tokių… Dažniausiai tai pensininkės. Jos vaikšto užrietusios nosį, iškėlusios smakrą (turbūt taip pagurklis mažesnis atrodo) ir niekada nesisveikina. Aš įlipu į liftą, pasisveikinu, o jos tyli. Ypač bjauri viena šviesių plaukų, gyvenanti kažkur aukščiau – tiesiog jaučiu jos panieką, kai sveikinuos. Vis brandinu mintį galiausiai ją prakalbint: jei neatsilieps į mano ‘labadiena’, aš užrėksiu ‘LABADIENA, SAKAU’ arba tiesiog paklausiu ‘ar tėvai mandagumo nemokė?’. Bet tam reikia truputį daugiau drąsos. Someday… Yra ir labai draugiškų, palinkinčių geros dienos. Viena tokių kaimynių (+ dar graži) yra TEO komandos krepšininkė A. Bimbaitė – ir šypsos, ir šiaip maloni. O neseniai kieme teko girdėt vieną kaimyną dainuojantį ir grojantį gitara! Rusiškai… Ir skambėjo siaubingai. Bet yra ir gerų muzikantų – nusileidus į garažą, yra ŽASų kambariukas repeticijoms – irgi neblogi kaimynai. Ech, visokių yra, bet ne visų reikia… 0#=120#.

Ryt, jau visai greit, lietuvių valstybinis egzaminas. Ir šiaip jau egzaminai ant nosies kaba… Todėl padariau balsavimus šone – visų keturių egzų. Visi gali bandyt spėti kiek iš jų % gausiu! Visi balsavimai baigsis liepos 1 dieną, todėl laiko daaaug… Ir kažkada tarp liepos 1 ir liepos 10 parašysiu įrašą apie spėjimus ir tikrus rezultatus (tiesa, aš neįsivaizduoju, kada jau jie viską ištaiso ir kada aš juos sužinosiu, bet gi juk turėtų spėt iki liepos 1). Aš pats balsuosiu tą pačią dieną po kiekvieno egzamino. 0#=120#.

Galima sakyt, kad mokykla baigta. Išnuomotu autobusu iškeliavom mokyklon pasitikti paskutiniųjų pamokų… Muzikos mokytojos pravesta pamoka buvo nuostabi. Ne vienas susigraudino. Ji pasistengė ir apie kiekvieną parašė po eilėraštuką. Štai manasis:

Visų transporto priemonių žinovas,
Vienračių klasėje tikroji bacila,
Vairuoja ‘Hondą’, neišvengia ir avarijų,
Nors Edgaras nekaltas – kliudo jį kiti.
Šimtadienio žvaigždutė, bet dėl incidento
Ir vėl istorijos praleido kontrą legaliai…
Tvarkingas vaikis, apsiskaitęs -
Su psichologija bendrauti žada ateity.

Žinoma, skaitė ir mama, todėl sulaukiau klausimo ‘kas buvo per šimtadienį?’. Pasakiau, kad truputį išgėriau ir truputį šokau.

Bene graudžiausia akimirka tądien buvo Guodos trumpa kalba, nes sunkiausia ištvert nepravirkus tada, kai matai verkiantį kitą. Kiekvienas gavo padėkos raštus. Manasis buvo skirtas už ‘tai, kad moka vairuoti beveik viską’.

Vakare nusimatė klubas, bet atsirado tobulesnis pasiūlymas – važiuoti švęst į Pauliaus K. sodą už Grigiškių. Susirinko mūsų 22 ir penkiais automobiliais (Audi, Hyundai, Honda, Mazda, Opel) išvažiavom. MaximBazėj užsipirkom maisto, gėrimų. Išties visas vakaras, visa naktis, visas rytas sode patiko. Tingiu rišlų tekstą rašyt, todėl maybe visus pastebėjimus ir įvykius parašysiu punktais:

• Prie Maximos M. pastebėjo, kad priekinė kairė padanga truputį nuleista, todėl teko papumpuot. Labai gerai, kad orą leido tik vos vos ir nereikėjo daryt priverstinių sustojimų.
• Žaidėm Aliasą, S. nuėjo į tuliką. Grįžta ir juokiasi – mat R. neužsirakino iš vidaus, bet šypsojosi, kai S. įėjo.
• S. nuėjo anksti miegot į rūsį. Po kurio laiko visi jau buvo viduje, o lauke likom vos keli – sugalvojom nusinešt kolonėles į rūsį ir pažaist kortom. Radom S.! V. K. ieškojo pastos, nes norėjo jos privaryt S. į ausį. Deja, S. prabudo ir pasiuntė. Vėliau dar uždėjom dėžę ant S. galvos. Jis ją paleido atgal į mus ir pasakė ‘arba eikit miegot, arba eikit na***i’.
• P. K. truputį padaugino. Jam papasakojo, ką jis neva pridarė. Istorija tokia: P. K. norėjo nusideginti kojų plaukus nenusimovęs kelnių. Galiausiai užkrito žarija, pradegino skylę… Kažkaip kelnės atsidūrė ugny. P. K. buvo įsitikinęs, kad kelnės sudegė kartu su telefonu. Ryte prabudęs rėkavo ‘Kur mano kelnės?’. Kelnės atsirado.
• Kai žaidėm kortomis kamurkėj, Mn. išvydo šviesą ir sugalvojo nufilmuot. Jam pavyko užfiksuot, kaip M. pasakojo mums apie tai, kaip P. K. sakė ‘R., bliamba, ryt draginam arba einam dabar dragint iki dviejų šimtų. Du šimtai ramiai.’ – P. K. ryte pamatė video ir pasakė M., kad jis šneka nesąmones apie tuos dragus. Ir tik po to suvokė, kad M. tiesiog pasakojo apie jį, o ne apie save.

Sodo namelis buvo mistiškas – iš išorės tikrai neatrodė, kad viduj gali būt tiek daug kambarių ir lovų. Išties laikas buvo praleistas puikiai – vienas iš paskutinių kartų su bendraklasiais…

Jaučiuosi keistai dėl to, kad viskas kaip ir baigėsi… Nebebus daugiau mokyklos, bendraklasių. Žinau, kad jausiu to stoką. Tie 12 metų per greit prabėgo… 4#=120#.

Aš: noriu atsiskaityti skolas. Gal galėčiau sužinot iš ko ir kiek turiu?
Istorikė: taip, turi kelias skolas.
A: o jei neatsiskaitysiu, kas bus?
I: nu tai kuolus surašysiu.
A: tai kada galiu atsiskaityt?
I: nežinau, aš jau nebetaisysiu, nes ir aš noriu turėt laisvo laiko.
A: tai ką man daryt? Aš praeitą savaitę sirgau, o per ją jūs rašėt du kontrolinius.
I: turi atsiskaityt skolas.

O jei rimtai, tai kada pagaliau žmonės supras, kad skundimas (kai kurie tai šlykščiai vadina ožinimu) nėra blogai? Kada tie patys žmonės išsivaduos iš gyvenimo sovietinės santvarkos prisiminimais? Jei visi užsimerkę tylės, tai nusikaltimų daugės. Visi tik stengiasi saugiau išnešt savo ir artimiausių žmonių kailius, o prieš aplinkinių bėdas užsimerkia – tai įrodo ne vienas Lietuvoje vykdytas socialinis tyrimas, kurių metu būdavo imituojamas užpuolimas (iš sustojusio automobilio iššoka keli vyrukai ir iš autobusų stotelės griebę merginą, ją per jėgą įsisodina į automobilį) arba bloga savijauta (ant šaligatvio guli žmogus). Vidutiniškai, tik keli iš šimto žmonių sureaguoja ir bando padėti. Ir jie yra ne skundikai, o piliečiai. O jei problema išties yra žodyje ’skundikas’? Darželyje jau geriau nebūti pavadintam ’skundų maišu’. Vietoj ’skundimas’ gal vartoti ‘pranešimas’? Bet tuomet ’skundikas’ taptų ‘pranešėju’… Ne! ‘Skundimas’ -> ‘pilietinė pareiga’; ’skundikas’ -> ‘pilietis’! Aš net įsivaizduoju kokie motyvaciniai plakatai turėtų kabėt, o kokie – neturėtų (paphotoshopinau). 0#=116#.